Jūra. Velnias, kaip noriu prie jūros. Labai labai labai. Tiesiog pasėdėdi kopose. Pasėdėti kol saulė nusileis. Pasiklausyčiau ramios muzikos, o jei pabostų klausyčiausi jūros. Ir vėjo. Būtinai vėjo. Ir dar truputį pasvajočiau. Gerai, ne truputį, o labai daug svajočiau. Tikrai tikrai. Kitaip jau nebemoku. Noriu. Tik vienos dienos prie jūros. Daugiau nereikia. Pakaks vienos dienos. Kodėl? Nežinau. Tiesiog dabar būtent taip noriu. Dar basom po šiltą smėlį pasivaikščiot noriu. Kur nors kur tylu, ramu, gera… Ir paspoksot į žuvėdras nardančias padangėj. Labai labai noriu. Labai noriu prie jūros.
Labanakt, Lina.
Rodyk draugams
Pasaulyje yra tokia vieta, kur visada norisi sugrįžti. Nes ten, tiesiog gera. Basomis braidyti po žolę. Šerti uodus vakarais. Baidyti muses, jų ten apstu. Ten visada žydi gėlės ir skamba muzika, gamtos muzika: medžių ošimas, paukščiukų čiulbėjimas, pievų šnibždėjimas… Niekada nebūna tylu. Bet tu nepavargsti to klausytis. Tai tokia vieta, kur visada jautiesi laimingas. Ir tam nereikia priežasčių. Ten nereikia būti kažkuo kažkam kažkur vardan kažko. Tik savimi. Gali svajoti, skraidyti, mylėti, gyventi, šypsotis, būti… Gera gerti šiltą arbatą vakarais ir žiūrėti į tamsėjantį dangų. Užuosti žolės kvapą rytais, tik iškišus galvą pro senas medines duris. Rinkti žemuoges, avietes, mėlynes, kurių ten galybės. Ta vieta tikra, neišgalvota, nesukurta pasakose… Tai vieta, kur visada norisi sugrįžti.
________________________________________________
Keistam pasauly gyvenau,
Ten nei prasmės, nei beprasmybės.
Dangum skraidžiau, takais ėjau,
Šypsojaus amžinybei.
________________________________________________
Labanakt, Lina.
Rodyk draugams
Aš laimingas esu,
Laimingesnio pasauly nėra.
Netikėkite mano skausmu,
Aš laimingas esu
Tarp nakties valandų
Svaigulingos kančios ugnyje…
Aš laimingas esu,
Laimingesnio pasauly nėra.
-Vytautas Mačernis
___________________________________________
Ir šiandien aš žinau, kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Ir tam nėra jokios priežasties, tiesiog aš noriu tokia būti. Vadinasi ir esu. Aš laiminga, nes galiu suptis sūpynėmis per lietų ir žiūrėti į pačią gražiausią vaivorykštę pasaulyje. Aš laiminga, nes galiu šokinėt balose kaip vaikas ir man visai nerūpi, kad atrodysiu kvailai. Aš laiminga, nes myliu saulėlydžius, lietaus kvapą ir pienes, ypač, kai jų būna pilnas slėnis. Aš laiminga, nes nebebijau atrodyti kvailai prieš kitus. Aš laiminga, nes galiu garsiai šnekėti ir labai daug šypsotis. Aš laiminga, nes rytais galiu miegoti tiek kiek noriu, ligi kol mane pažadina saulutė. Aš laiminga, net žinodama, kad man nebūna laimingų pabaigų. Aš laiminga, nes galiu svajoti kiekvieną dieną, galiu vaikščioti debesimis, galiu sapnuoti, įsivaizduoti, kurti, net ir žinodama, kad tai netikra, kad tai kvailiausia svajonė. Aš laiminga, kad galiu verkti, kai man bloga. Aš laiminga, žinodama, kad turbūt esu didžiausia nevykėlė pasaulyje. Aš laiminga gerdama šiltą arbatą. Aš laiminga, nes esu savimi. Aš laiminga, nes esu laiminga. :)
___________________________________________________
Gali bėgti nuo to, ko tu bijai, gali kovoti su tuo ko nekenti.
Visi mano veiksmai buvo nukreipti prieš žudiką, prieš kenksmingą pabaisą.
Jei tu myli savo žudiką - išeities nėra.
Negalima bėgti, negalima kovoti.
- Stephanie Meyer ”Švintanti aušra”
Labanakt, Lina.
Rodyk draugams
Sėdėjau… Tiesiog sėdėjau ant žemės… Žiūrėjau į dangų… Į dangų, tuščiomis akimis… Jis nuostabus… Toks neaprėpiamas… Toks žydras… Svajojau… Nebepamenu apie ką, bet svajonės buvo gražios… Svajonės apie nieką… Apmąstymai… Ir visa tai buvo nuostabu… Apgailėtinai nuostabu… Nes nieko daugiau neturėjau… Tik svajones… Sapnus… Ir tai kas iš manęs beliko… Nors nežinau, kuo ir bebuvau… Nebeatsimenu, ką beturėjau… Šypsojausi… Šypsojausi dangui… Tai kvaila… Kvailiau nebūna… Bet daugiau nieko nemokėjau… Tik šypsotis, kvailai šypsotis… Stebėjau… Stebėjau gamtą… Kažkas nuostabaus… Pagaliau kažkas tikro… Tobulo… Ir vėl svajonės… Svajonės apie nieką… Apmąstymai…
________________________
Aš nebetikiu vėju,
Kuris atneša ugnį,
Kai miesto šviesas
Sukausto tamsa.
________________________
Labanakt, Lina
Rodyk draugams
Liūdna… linksma… gera… graudu… keista… neimanoma… šaunu… baisu… ir vėl liūdna… linksma… geriau nebūna… norisi verkti… o dabar šypsotis… imanoma… kraupu… krečia šaltis… šviesu… tamsu… šlykštu.. malonu… kelia šypsena… žiauru… ima juokas… bandai slėptis… neimanoma… negera… baisu… linksma… gera… malonu… liūdna… kraupu… vėl šypsausi… verkiu… gražu… keista… kvaila… ima drebulys… imanoma… neimanoma… šalta… baugu… pikta… nuostabu… neįgyvendiama… norisi tiesos… linksma… liūdna… įgyvendinama… malonu… keista… …ir taip kiekvieną dieną… ABSURDAS !!!…
Labanakt, Lina.
Rodyk draugams
Kažkur toli, labai labai toli,
Kur žvaigždės žolę sidabru nuklojo,
Gyveno ragana labai labai baisi
Ir sekė mums senas, kraupias istorijas.
Apie drakonus, laumes ir visus kitus baubus,
Apie princeses, riterius, karalius ir tironus,
Vis bandė susivokt: čia sapnas, pasaka, o gal tikrovė,
Bet klausės raganos visi, visi su šypsenom ir išsižioję.
P.S. vat taip buna, kai per paskaitas nėr ką veikt…
Rodyk draugams
Aš išgalvojau šiltą lietų,
Bebaimį vėją naktimis,
Šypsojaus, tik kad neskaudėtų,
Kad baimė nesukaustytų gili.
Aš išgalvojau saulę vakarais,
Puokuotus debesis iš ryto,
Tylėjau, kad neklausinėtų,
Kad ir kaip labai blogai.
Aš išgalvojau mėlynus medžius,
Krištolines pievas žiemą,
Slapsčiaus, kad tik nebereikėtų,
Žmonėms pažvelgti į akis.
Aš išgalvojau sidabrinį rūką,
Spalvotus rudenio lapus,
Rašiau, kad nekalbėčiau,
Kad pasislėpčiau aš savy.
Aš išgalvojau jūrą be krantų
Žuvėdras nardančias padangėj,
Svajojau, kad nebegalėčiau,
Suspėt su smėlio laikrodžio greičiu.
Aš išgalvojau pasakas, sapnus,
Iliuzijas dar neregėtas,
Bijojau, kad reikės pabust,
Iš šio košmaro, dar tokio neregėto.
Rodyk draugams
Iliuzijų plonom šakytėm, einu aš pasitikti ryto.
Einu aš pasakom, sapnais, pro sodus obelų,
Matau aukštai ,danguj, pulką krentančių žvaigždžių.
Bandau sučiupti vieną, du, bet per toli esu nuo jų.
Aš saulės bėgu pasitikti, pro šalta, sidabrinį lietų,
Pro vėjus, rūkus ir tamsiausiuosius nakties baubus.
Ir kaip labai bijau nebesuspėti, nepabust, nebeatmerkt akių.
Bijau suklupt, nukrist, neatsikelt, kitaip aš negaliu.
Per sapną saldų aš lekiu pirmyn greičiau, greičiau…
Žvaigždes danguj jau išveja šypsodama saulutė.
Girdžiu balsus, kalbas, šūksnius žmonių aš vis aiškiau;
Pamiršusi svajas, aš pabundu labai anksti iš ryto.
Rodyk draugams
Aš… Puodelis garuojančios arbatos… Ir mano naujas atradimas - Blogas…
Turbūt man šiandien prireikė kažko naujo, kažko naujo išreikšti save. Visada maniau ir manysiu, kad žmogus augtų vidumi, jis turi mokytis, atrasti, suvokti, būti… O šį vakarą aš nusprendžiau, kad noriu rašyti… Visada norėjau… Sau, Žmonėms, Tau… Kodėl? Nežinau. Turbūt šiandien aš kitokia nei buvau vakar. Man reikia truputį daugiau vienur ir tuputį mažiau kitur. Ir aš tuo džiaugiuosi. Mat su kiekvienu pasikeitimu, keičiamės ir mes patys. Čia aš, tokia pati kaip Tu, ir kartu visai kitokia. Mano vardas Lina.
Labanakt, Svajoklė.
Rodyk draugams
